Akmuo ir plunksna

Jeigu Tavo viduje gyventų kaukai, kurių nekenti, bet kuriuos bijai prarasti, nes tada prarasi save? Jeigu tie kaukai kartintų Tavo gyvenimą, kuris ir be to nėra paprastas, nors jo pradžia žadėjo nuostabius dalykus? Ar kilnus tikslas, kurio siekti pats sau davei pažadą, pateisina ne tik kaukų, bet ir visuomenės smerkiamas priemones, ilgainiui neatpažįstamai keičiančias Tavo savastį? Keičiančias taip, kad iš jos likusią baltą angelo plunksną tebemato tik Tave besąlygiškai mylinti moteris – ir tai galbūt tik savo svajose. „Jeigu pagyventumėte mano kailyje...“ – atsidūsta pagrindinis romano personažas, gabus neurochirurgas Haroldas, ir išsipasakoja skaitytojui, nors pasakotis visai nėra linkęs. O skaitytojas, kartu su Hariu ir jam artimais žmonėmis įveikęs Sizifo vertą romane aprašytą kelią, gauna peno susimąstyti, kurie veikėjai teigiami, o kurie ne, kurios jų vertybės priimtinos, o kurios nelabai, ir apskritai – ar kūrinys baigėsi, ir ką reiškia tokia jo pabaiga.